Over the course of many years, without making any great fuss about it, the authorities in New York disabled most of the control buttons that once operated pedestrian-crossing lights in the city. Computerised timers, they had decided, almost always worked better. By 2004, fewer than 750 of 3,250 such buttons remained functional. The city government did not, however, take the disabled buttons away—beckoning countless fingers to futile pressing.
Initially, the buttons survived because of the cost of removing them. But it turned out that even inoperative buttons serve a purpose. Pedestrians who press a button are less likely to cross before the green man appears, says Tal Oron-Gilad of Ben-Gurion University of the Negev, in Israel. Having studied behaviour at crossings, she notes that people more readily obey a system which purports to heed their input.
Inoperative buttons produce placebo effects of this sort because people like an impression of control over systems they are using, says Eytan Adar, an expert on human-computer interaction at the University of Michigan, Ann Arbor. Dr Adar notes that his students commonly design software with a clickable “save” button that has no role other than to reassure those users who are unaware that their keystrokes are saved automatically anyway. Think of it, he says, as a touch of benevolent deception to counter the inherent coldness of the machine world.
That is one view. But, at road crossings at least, placebo buttons may also have a darker side. Ralf Risser, head of FACTUM, a Viennese institute that studies psychological factors in traffic systems, reckons that pedestrians’ awareness of their existence, and consequent resentment at the deception, now outweighs the benefits. | Per daugelį metų, itin dėl to nekeldama panikos, Niujorko valdžia išjungė daugumą kontrolinių mygtukų, kurie kažkada valdė miesto pėsčiųjų sankryžų šviesoforus. Valdininkai nusprendė, kad kompiuteriu valdomi laikmačiai, beveik visuomet veikia geriau. 2004-aisiais mažiau negu 750 tokių mygtukų iš 3250 vis dar veikė. Tačiau miesto valdžia nepanaikino nebeveikiančių mygtukų, skatindama daugybę pirštų juos veltui spaudinėti. iš pradžių tie mygtukai išliko dėl panaikinimo išlaidų. Bet paaiškėjo, kad ir nebeveikiantys mygtukai gali pasitarnauti. "Pėstieji, paspaudę mygtuką, ne itin skuba pereiti gatvę, kol dar nepasirodė žalias žmogeliukas," aiškina Tai Oron-Gilad iš Ben-Huriono universiteto Negeve, Izraelyje. Ištyrusi pėsčiųjų elgesį perėjose, ji pastebi, kad žmonės yra labiau linkę paklusti sistemai, kuri reaguoja į jų indėlį. "Neveikiantys mygtukai veikia kaip šios rūšies placebas, nes žmonėms patinka įspūdis, kad jie kontroliuoja naudojamą sistemą," sako Eytanas Adaras žmogaus ir kompiuterio sąveikos ekspertas iš Mičigano Universiteto An Arbore. Dr.Adaras pažymi, kad jo studentai įprastai kuria programinę įrangą, įvesdami "paspaudžiamą" "išsaugoti" mygtuką, kurio tikslas yra ne kas kita, o tik nuraminti tuos vartotojus, kurie nežino, kad jų kiekvienas klavišo spūstelėjimas yra, šiaip ar taip, automatiškai išsaugojamas. "Galvokite apie tai" sako jis " kaip apie kilnią apgaulę, prieštaraujančią vidiniam mašinų pasaulio šalčiui." Tai yra vienas požiūris. Tačiau, bent jau kelių sankryžose, placebo mygtukai gali turėti ir tamsiąją pusę. Ralfas Risseris, Vienos instituto Factum, tiriančio psichologinį faktorių eismo sistemose, vadovas, mano, kad pėsčiųjų žinojimas, jog tokie mygtukai yra, ir, kaip rezultatas, nusivylimas apgaule viršija naudą. |