ProZ.com translation contests »
Benevolent deception: "The placebo button effect" » English to Lithuanian » Entry by Julija Ger


Source text in English

Translation by Julija Ger (#24976)

Over the course of many years, without making any great fuss about it, the authorities in New York disabled most of the control buttons that once operated pedestrian-crossing lights in the city. Computerised timers, they had decided, almost always worked better. By 2004, fewer than 750 of 3,250 such buttons remained functional. The city government did not, however, take the disabled buttons away—beckoning countless fingers to futile pressing.

Initially, the buttons survived because of the cost of removing them. But it turned out that even inoperative buttons serve a purpose. Pedestrians who press a button are less likely to cross before the green man appears, says Tal Oron-Gilad of Ben-Gurion University of the Negev, in Israel. Having studied behaviour at crossings, she notes that people more readily obey a system which purports to heed their input.

Inoperative buttons produce placebo effects of this sort because people like an impression of control over systems they are using, says Eytan Adar, an expert on human-computer interaction at the University of Michigan, Ann Arbor. Dr Adar notes that his students commonly design software with a clickable “save” button that has no role other than to reassure those users who are unaware that their keystrokes are saved automatically anyway. Think of it, he says, as a touch of benevolent deception to counter the inherent coldness of the machine world.

That is one view. But, at road crossings at least, placebo buttons may also have a darker side. Ralf Risser, head of FACTUM, a Viennese institute that studies psychological factors in traffic systems, reckons that pedestrians’ awareness of their existence, and consequent resentment at the deception, now outweighs the benefits.
Bėgant metams, nekeliant per didelio šurmulio, Niujorko valdžios institucijos išjungė šviesoforų mygtukus, kurie kadaise buvo skirti perjungti šviesoforų šviesas miesto pėsčiųjų perėjose. Jų įsitikinimu, kompiuterizuoti laikmačiai – visada geresnis sprendimo būdas. 2004-aisiais mažiau nei 750 iš 3250 tokių mygtukų veikė. Tačiau miesto valdžia neišmontavo neveikiančių mygtukų – žmonės ir toliau bergždžiai juos spaudinėjo.

Visų pirma, mygtukai išliko dėl brangių jų išmontavimo išlaidų. Bet paaiškėjo, kad neveikiantys mygtukai atlieka tam tikrą funkciją. Pėstieji, spaudžiantys mygtukus, yra mažiau linkę pereiti gatvę neužsidegus žaliam žmogeliukui, teigė Nevgeno Ben Guriono universiteto (Izraelis) profesorė Tal Oron-Džilad. Tyrinėjanti pėsčiųjų elgesį perėjose, ji pastebėjo kad žmonės labiau paklūsta sistemai, kuri reikalauja jų tiesioginio dalyvavimo.

Neveikiantys mygtukai sukuria patrauklią iliuziją, skatinančią žmones manyti, kad jie valdo jų naudojamą sistemą, teigė An Arboro Mičigano universiteto žmonių-dirbtinio intelekto bendravimo ekspertas Ytanas Adaras. Prof. Adaras pažymi, kad jo studentai dažnai kuria programas su paspaudžiamu „išsaugoti“ mygtuku, kurio vienintelė funkcija – užtikrinti tuos vartotojus, kurie nežino, kad jų klavišų paspaudimai yra bet kokiu atveju automatiškai išsaugomi. Jo manymu, šią naivią iliuziją galima vertinti kaip bendravimo su bejausme mašina gestą.

Tai yra vienas iš požiūrių. Tačiau pėsčiųjų perėjose apgaulingi mygtukai turi ir tamsiąją pusę. Ralfas Riseris, Vienos instituto „FACTUM“ vadovas, tiriantis psichologinius veiksnius kelių eismo sistemose, pažymi, kad pėsčiųjų žinojimas apie apgaulingus mygtukus, ir kylantis pasipiktinimas dėl tokios apgaulės atsveria neveikiančių mygtukų naudą.


Discuss this entry