This site uses cookies.
Some of these cookies are essential to the operation of the site,
while others help to improve your experience by providing insights into how the site is being used.
For more information, please see the ProZ.com privacy policy.
Interpreter/translator with 30-year experience incl. service for Prime Minister's office.
Тип членства
Независимый письменный и/или устный переводчик
Data security
This person has a SecurePRO™ card. Because this person is not a ProZ.com Plus subscriber, to view his or her SecurePRO™ card you must be a ProZ.com Business member or Plus subscriber.
Принадлежность к компании
This person is not affiliated with any business or Blue Board record at ProZ.com.
литовский => английский: Kinija: racionalieji lūkesčiai ir ekonominis nacionalizmas General field: Бизнес/Финансы
Текст оригинала - литовский Dalia Šiukštienė*
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija
Kinija: racionalieji lūkesčiai ir ekonominis nacionalizmas
Kinijos transformacija iš pasaulio ekonomikos periferijos į branduolį vadinama ir globalizacijos siaubo, ir globalizacijos sėkmės pavyzdžiu; milžiniškais tempais besiplėtojantis ekonominis ir politinis Kinijos potencialas tampa svarbiu iššūkiu tarptautinės sistemos status quo; šiame straipsnyje autorė, pasitelkdama pamatinius politinės ekonomijos teiginius, oficialią statistiką bei institucinius vertinimus, plėtoja mintį, kad Kinijos sugrįžimą į dinamišką pasaulio ūkį po kelių dešimtmečių autonomijos sąlygojo šalies politikos ir verslo elito gebėjimas pasirinkti prioritetus ir taip išlaisvinti rinkos jėgas, pasinaudoti finansinio kapitalo pertekliumi pasaulyje ir jo dėsningu judėjimu į tas vietas, kur didžiausias ribinis pelningumas, ir kartu tikslingai manipuliuoti sinocentriškomis tautos nuostatomis; materializuodama viziją, kurią jai parodė industrinės valstybės, Kinija gali naudotis didžiuliu pranašumu – peršokti atskiras ekonominio vystimosi stadijas ir taip pralenkti bet kurį pramoninį lyderį; tačiau tampa akivaizdu, kad nacionalinė biurokratija, pernelyg pasiduodama gynybinio ekonominio nacionalizmo diktatui ir siekdama neproporcingai didelės ekonominės naudos sau, gali prarasti pagrindinį ekonominio augimo protrūkio stimuliatorių – užsienio investicijas.
Įvadas
„Kinijos dėka prekės Europos parduotuvėse yra pigesnės, verslo sąnaudos mažesnės, Europos bendrovės konkurencingesnės, rinkos Europos eksportuotojams didesnės, o palūkanos mažesnės“, – 2006 m. spalio 24 d. džiaugėsi Peteris Mandelsonas, už prekybą atsakingas Europos Komisijos narys, pristatydamas naują ES ir Kinijos santykių strategijos dokumentą . Jo pranešime buvo teigiama, kad Europa tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu yra suinteresuota remti Kiniją, kad ji sėkmingai taptų klestinčia, stabilia ir atvira šalimi, kur vadovaujamasi teisinės valstybės ir laisvosios rinkos principais. Prieš kelerius metus PPO generalinis direktorius Supachai Panitchpakdi kalbėjo, kad be Kinijos žmonijos istorijoje nebuvo kito ekonomikos pavyzdžio, kurį būtų galima įvardinti pasaulio ekonomikos varikliu, o pati Kinija – tai įkvėpimo šaltinis kitoms besivystančioms valstybėms .
Po istorinio sąstingio aštuntojo dešimtmečio viduryje, kuomet Kinijos dalis buvo sumenkusi iki 8 proc. pasaulio BVP lygio, Kinijos ekonomika vėl „grįžta į sceną“ – pagal 2007 m. duomenis yra ketvirta pasaulyje po JAV, Japonijos ir Vokietijos. Tai, perfrazuojant Europos centrinio banko prezidento Jean-Claude Trichet mintį, demonstruoja atgimstančią Kinijos galią, sietiną su faktu, jog 1820 m. Kinija kartu su Indija gamino apie pusę pasaulinės produkcijos .
Tačiau 2008 m. pasaulio spaudoje Kinija vis dažniau imama pravardžiuoti raju drakonu, kaltinama naujos kolonializmo bangos kėlimu ir bandymu industrines valstybes palikti „ant ledo“. Mat, „naujųjų“ kinų (angl. Well-off Chinese) „superalkis vartojimui“, pasak Tarptautinės Energetikos Agentūros, iki 2030 m. privers patrigubinti naftos importą. O suklestėję fermeriai, kalnakasybos verslovės, naftos tiekėjai ir bankininkai jau mėgaujasi tokiais ekonomikos naujadarais, kaip „kylančių kainų biržos“ (angl. Bull market), „cikliška plėtra“ (angl. Cyclical expansion) ar „superciklas“ (angl. Supercycle) .
Didėjanti Kinijos ūkio priklausomybė nuo neatsinaujinančių energetinių išteklių, o kartu ir pirmavimas pasaulyje pagal anglies, plieno, vario sunaudojimą, buvimas antrąja valstybe po JAV pagal naftos ir elektros poreikius, verčia nerimauti tiek industrinių valstybių, tiek pačios Kinijos politikos lyderius. Ryškus pramonės struktūros viražas į sunkiąją pramonę reiškia dar didesnį gamtinių išteklių poreikį ir vis dramatiškesnes pasekmes pasaulio gyventojams. Vien tai, kad Kinijos metalurgijoje jau sunaudojama per 16 proc. visos šalies energijos (o jos pagrindas – akmens anglies deginimas), kai visiems šalies namų ūkiams tenka tik 10 proc. energijos , žada dar daugiau rūgščių darinių atmosferoje bei nuolatinį smogą Kinijos miestų gyventojams. Laiminami vyriausybės, Kinijos bankai moka labai menkas palūkanas savo indėlininkams ir „pigiai“ skolina pinigų valstybei priklausančioms įmonėms. Pastarosios, valstybei mokėdamos tik simbolinius žemės mokesčius ir dividendus, gali vis daugiau pelno nukreipti į gamybos plėtrą ir naujų, bet vis tokių pat energijos imlių ir aplinką teršiančių gamybų vystimą. Tai reiškia, kad šiandieninės Kinijos gyventojai – bankų indėlininkai ir eiliniai mokesčių mokėtojai – subsidijuoja savo šalies sunkiąją pramonę, kuri, deja, lėtai, bet sistemingai juos pačius nuodija.
Tačiau būtų neteisinga problemų bei grėsmių aplinkoje nepastebėti ir neįvertinti Kinijos politikos ir verslo elito gebėjimo pasirinkti prioritetus ir išlaisvinti rinkos jėgas, išnaudoti visas galimybes, kurias siekiantiems greito ekonominio ir pramoninio vystimosi valstybiniame ir privačiame sektoriuje gali suteikti prekyba, užsienio investicijos bei technologijų importas. Kitaip tariant, politinis-ekonominis Kinijos fenomenas įrodė, kad atsilikimas turi savų privalumų, o rinkos naujokai gali daug laimėti, taikydami agresyvią ir „neteisingą“ taktiką.
Straipsnio formatas neleidžia aprėpti visų šio fenomeno aspektų ir pokyčių tarptautinėje ekonominėje erdvėje, santykių su kitais didžiaisiais tarptautinės sistemos veikėjais – JAV, ES ar Rusija, kuriuos provokuoja auganti Kinijos galia. Todėl autorė apsiriboja prielaida, kad KLR makroekonominė politika yra pagrindinė arena, kurioje vyksta ir politinė konkurencija, ir siekia sau įdomiausio tikslo – patikrinti XX a. prognozes nūdienos (2008 m.) kontekste. Patyrusi, kad dauguma dabarties analitikų tarsi užstringa teorinių versijų lygmenyje ir paskęsta tautinėje savimeilėje, pernelyg pasinerdami į jėgos balanso palaikymo ir geopolitinių pokyčių atspindžius Kinijos ūkio strategijoje, teoretikų mintimis autorė naudojasi selektyviai, jas pagrįsdama laisvosios rinkos filosofiją atstovaujančio leidinio The Economist 2008 m. informacija ir tarptautinių verslo organizacijų apklausų bei statistikos duomenimis. Nūdienos faktų interpretacija pateikiama trimis vienas kitą papildančiais skyriais, ieškant koreliacijų su dviem moderniais teoriniais požiūriais. Pirmasis – tai racionaliųjų lūkesčių aspektas, kurio svarba ekonomikai pripažįstama nuo tada, kai Keyneso „Bendrojoje teorijoje“, aiškinant investicijų svyravimus, buvo panaudota tikrojo gyvybingumo sąvoka . Antrasis aspektas – tai dėl rinkos ypatybės kaupti turtą ir sukurti jėgos santykius tarp nevienodos ekonominės galios šalių atsirandantis ekonominis nacionalizmas . Toks analizės principas leidžia „išgryninti“ dvi naujas galimybes Kinijos ūkio plėtrai bei dvi grėsmes, galinčias tapti stabdžiu realizuojant „pirmosios tarp lygių“ valstybės viziją. „Naujos kartos“ galimybės – tai infrastruktūros veiksnio, kaip galimo ekonomikos multiplikatoriaus, išnaudojimas ir pasaulio finansinio kapitalo pertekliaus „įdarbinimas“ šioje srityje bei sinocentriškų tautos nuostatų stimuliavimas, skatinant didinti pridėtinę darbo vertę. Pirmoji grėsmė – tai nacionalinio lygio biurokratijos inercija ir siekis turėti viršenybę prieš regionų biurokratus, pasireiškiantis gynybinio ekonominio nacionalizmo sprendimais. Antroji – tai kylantis marksizmo ir Mao ideologinio paveldo lygis vidaus politikoje bei ideologijoje ir skatinantis antivakarietišką nacionalizmą bei dvigubų standartų egzistavimą harmoningos visuomenės inspiracijomis skatinamos, bet socialinės atskirties gniuždomos milijardinės tautos sąmonėje.
1. Taikaus iškilimo filosofija ir kognityvinis disonansas dabartinėje Kinijos ideologijoje
Nors apie technologinių ir kitų tipų inovacijų kilmę bei priežastis žinoma nedaug, akademiniame lygmenyje dažnai aiškinama, kad egzistuoja stiprus inovacijų polinkis kauptis laiko ir vietos atžvilgiu. Tam tikrų valstybių ekonomikoje jos, esą, atsiduria tam tikru laiku. Tik nuo santykinio efektyvumo ir santykinio pranašumo priklauso, kur ir kada inovacijų centrams lemta iškilti ir smukti. Dar Leonas Trockis savo tyrinėjimuose apie vėlyvąją Rusijos industrializaciją aprašė „kombinuoto ir netolygaus vystimosi dėsnį“, kad kopiant technologiniais laiptais, ryškiausių rezultatų lemta pasiekti valstybėms, skatinančioms užsienio technologijų importą bei gebančioms suderinti šias technologijas su tradiciniais visuomenės modeliais . XX a. pabaigos pokyčiai pasaulio ūkio struktūroje iš esmės sugriovė politinės ekonomijos teiginius apie tai, kad mažiau išsivysčiusios valstybės nesugebės plėtotis nereformuoto pasaulinio kapitalizmo sistemoje. Kinijos atvejis rašančius politinės ekonomijos temomis privertė atsiriboti nuo prieš kelis dešimtmečius išpopuliarėjusių teiginių, kad nacionalinių valstybių ir politinių sienų pasaulyje yra neišvengiami konfliktai, kai kylančios valstybės ar atskiros ekonomikos šakos bando įveikti egzistuojančius barjerus. Pastaruoju metu populiarėja mintis, jog kinų tauta yra seniai suvokusi, kaip turi gyventi „teisingai sutvarkyta hierarchinė visuomenė“, o siekis atkurti teisingumo principą provokuoja jos tikslą susigrąžinti anksčiau turėtą galią regione bei pasaulyje ir taip stimuliuoja atitinkamus veiksmus .
1.1. Nauja strategija – būti „pirmąja tarp lygių“
Dera prisiminti, kad autonominio vystimosi kelią, paremtą socialistinėmis šalies reformomis, prieš 5 dešimtmečius buvo pasirinkusios net kelios valstybės. Jos deklaravo norą kaip galima mažiau įsitraukti į tai, ką vadino priešiško imperialistinio pasaulio kapitalistiniu ūkiu. Teoriniame lygmenyje tokį kelią siūlė ir valstybių pasirinkimą gyrė kai kurie priklausomybės teorijos šalininkai. Kelios valstybės – Kuba, Tanzanija ir Kinija – išties pasiekė tam tikrų gerovės bei ekonominio teisingumo strategijos tikslų.
Tačiau, kaip teigia Kinijos ekonomikos analitikai, socialinėje ir ūkinėje srityje lauktų rezultatų nebuvo per ilgai , o Mao Zedung paskelbta „Didžiojo šuolio pirmyn“ programa (1958-1961) žlugo, kai buvo atsiribota nuo Sovietų Sąjungos. Kilusi kultūrinė revoliucija dar stipriau sudarkė mokslinę-techninę šalies bazę, tuo pačiu ir ūkį. Prireikė dešimtmečių, kol Deng Xiaoping, į valdžią atėjęs po Mao mirties, prakalbo, kad jokia šalis negali vystytis „užsidariusi duris“, nes būtent izoliacija, esą, atvedė Kiniją į skurdą, atsilikimą ir nežinojimą .
Akademiniame lygmenyje, bandant nustatyti šiuolaikinės Kinijos vietą pasaulio sistemoje, jos geopolitinė tapatybė ir užsienio politika dažnai aiškinamos „teisingos vietos pasaulyje“ atgavimo filosofija ir tradicinėmis konfucionistinėmis vertybėmis – pasididžiavimu savo istorija ir civilizaciniais pasiekimais, universalios ir visavertės harmonijos siekimu. Net Lietuvos politologai, remdamiesi kinų geopolitinės tapatybės tyrinėtojų teiginiais apie tai, kad etnocentriškas jų valstybės iškilimas yra savaime suprantamas dalykas, atkreipia dėmesį į frustracijas dėl to, kad Kinija vis dar nėra pirmoji pasaulio valstybė .
„Taikus iškilimas“ Kinijos užsienio politikos koncepcijoje, atsiradęs taip vadinamu ketvirtosios lyderių kartos laikotarpiu, atspindi modernią Kinijos imperialistinę ideologiją. Pasak įvairių šaltinių, tokia ideologija yra paremta ekonominio, karinio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo tarp kaimyninių valstybių siekiu, kuris būtų abipusiai naudingas. Todėl Kinijos, arba Vidurio valstybės, kaip ją vadina patys kinai (kinų k. Zhongguo), vaidmuo bendravime būtų ne vienareikšmiškai kontroliuoti, o būti „pirmąja tarp lygių“ valstybe.
Stebėtojai mano, kad kinų tautoje giliai glūdintis „istorinės skriaudos“ jausmas provokuoja prarastos regioninės galios atkūrimo lūkesčius . O nuolatinis visuomenės nepasitenkinimo turimais ekonomikos pasiekimais stimuliavimas – tai svarbiausia tokių lūkesčių realizavimo jėga. Žinant, kad visas socialines ir ekonomines tendencijas galima vertinti pasitelkiant konceptualius matematikos teiginius, Kinijos ekonomikos atžvilgiu prasmingu tampa ir didžiųjų skaičių dėsnis, leidžiantis sudėlioti bet kokių įvykių seką į aiškią grandinę. Tokiu būdu, dėsnį atsargiai interpretuodami ir pasinaudoję 1 proc. nuo 1,3 milijardo sąvokos pavyzdžiu, galime hipotetiškai įvertinti „istorinės skriaudos atitaisymo“ lūkesčių potenciją ir įtaką ne tik tolimesnei Kinijos, bet ir pasaulio sistemos raidai. Nors ekonominė istorija pateikia atvejų, kai žmonės, įmonės ar finansų rinkos dalyviai, praradę realybės pojūtį, tapdavo pernelyg dideliais optimistais ar pesimistais, o jų lūkesčiams nebuvo lemta realizuotis, tačiau visi žinomi atvejai dažniausiai būdavo susiję su techniniu-informaciniu ribotumu. Šiuolaikinės komunikacijų technologijos, pvz., internetas, jau suteikia neribotas galimybes stiprėti individų tarpusavio ryšiams ir taip didėti lūkesčių realizavimo galimybėms.
Kinijos politinės jėgos demonstruoja tikrai išmoningą manipuliavimą sinocentristiškomis tautos nuostatomis ir tradicinėmis vertybėmis, formuojant ekonominės, politinės ir kultūrinės-civilizacinės įtakos zoną. Prieš penkerius metus kinai buvo skatinami didžiuotis, kad jau pradėjo vykdyti savo kosminę misiją ir pasiekimais po kelerių metų pasivys JAV ir Rusiją, 2007 m. – kad jų tautiečiai jau parengti skristi į mėnulį, 2008 m. – kad surengė prabangiausias sporto istorijoje neriboto biudžeto Olimpines žaidynes ir įrodė pasauliui, kad yra ne tik didžiausia, bet ir „sportiškiausia“ tauta. Pagaliau nors vienoje srityje buvo aplenktos JAV, kinų komandai gavus 100 olimpinių apdovanojimų ir absoliučiai daugiausia aukso medalių, kurių laimėtojams vyriausybė skyrė ir didžiausias pasaulyje premijas – po 1 mln. JAV dolerių.
Visais laikais turėjusi daug stiprios valstybės privalumų, daug ekonominių išteklių ir palyginti didelę vidaus rinką, Kinija nepajėgė įgyvendinti autonominio vystimosi strategijos. Akivaizdu, kad po kelių dešimtmečių autonomijos grįžti į dinamiškai besivystantį pasaulio ūkį Kinijai gali padėti tik kitų valstybių ekonomikos pasiekimai – Vakarų investicijos, modernios technologijos bei atvira prekyba. Tačiau akivaizdu ir tai, kad Kinijos ekonomikos atgaivinimo kampanija buvo ir tebėra grindžiama Mao laikais įsitvirtinusiu ir kognityviniu disonansu aiškinamu šūkių poveikiu .
1.2. Mao įvaizdis – instrumentas valstybės galiai didinti
Pasak Kinijos atvejo tyrinėtojų, valstybės istorijoje buvo vienintelė asmenybė, imperatorius Qin Shi Huang, pradėjęs statyti Didžiąją kinų sieną, savo populiarumu ir įtaka milijardinės tautos sprendimams prilygstantis 1976 m. mirusio Mao įtakai. Nors buvusio vadovo ideologinio palikimo įtaka dabartiniam ekonomikos vystimuisi vertintina kaip simboliška, tačiau Mao portretas ant šiandieninės Kinijos banknotų, kelionės krepšių ir apsipirkimo krepšelių, sagių ir ženkliukų, laikrodžių ir kitokių plačiai pardavinėjamų smulkmenų yra nepaprastai reikšmingas. Dirbantiems ir kuriantiems žmonėms Mao atvaizdu ir šūkiais nuolat primenama inovacijų svarba (angl. Let a hundred flowers bloom), nuolatinė konkurencija (angl. Fear no sacrifice) ir privalomas savikritiškumas (angl. Relentless self-criticism). Kaip teigia Mao fenomeno tyrinėtojai, jis sugebėdavo išvengti mitingų ar kitokių renginių, kuriuose galėjo būti sukritikuotas, o viešai pasisakydavo tik tuomet, kai turėjo naujų planų ir ateities vizijų. Nors, kaip dabar įprasta vertinti, to meto Kinijos ekonomikos pasiekimai buvo skurdūs, ekonominė politika – be „karkaso“, o vadovavimas – „be smegenų“, bet kokia iniciatyva ar deklaruojama inovacija atrodė virsianti nauja įcentrine jėga (angl. centripetal force) valstybės galiai didinti. Valdymo mokslas tokią įtaką vadintų restruktūrizavimo poveikiu – kuo plačiau išsklaidysi veiklą ir funkcijas, tuo lengviau pasislėpsi nuo atsakomybės (angl. The broader the better or If you can‘t do anything right, do a lot).
Po Mao laikotarpio atsigavusi Kinijos ekonomika bei valstybės „lopymo politikos“ (angl. botched economic policies) įgyvendinimas, daug kitų gerų pasiekimų yra siejami su Deng Xiaoping vardu. Šio šalies vadovo retorika padėjo sukurti keturių modernizacijų programą ir atkreipti pasaulio dėmesį į šiuolaikišką socialiai orientuotą rinkos ekonomiką bei supervalstybės statusą atitinkančią gynybos sistemą, tačiau jo atvaizdo net ant menkos vertės monetos nėra. O Mao įvaizdžio galios pavyzdys – tai tūkstančių žmonių vienybė kritinėje situacijoje po 2008 m. gegužės 12 d. žemės drebėjimo Kinijos pietvakarinėje dalyje, Sichuan provincijoje, kai vadinamieji „viduriniosios klasės“ atstovai nuosavais ir taxi automobiliais organizavo „ekspres traukinį“ gabenti nukentėjusius. Kaip vėliau sarkastiškai komentavo pasaulio spauda, Kinijos ministrui pirmininkui Wen Jiabao teliko „paskubėti, kad nepavėluotų į sceną penkias dienas vaidinti apsiašarojusį gelbėjimo operacijų vadovą“ .
Manytina, kad dabartinės Kinijos ekonomikos politikos formuotojai, siekdami valdyti milijardo žmonių protus ir darbo rezultatus, stengsis kaip įmanoma ilgiau išlaikyti kognityviniu disonansu paaiškinamą Mao įvaizdžio įtaką. Tai reikštų sėkmingą manipuliavimą moderniais ir savo galią Kinijoje jau įrodžiusiais įvaizdžio palaikymo instrumentais. Jais valdymo mokslo specialistai įvardintų skambių šūkių populiarinimą, „aštrios“ spaudos įvaizdžio palaikymą, ištikimų bendraminčių rato subūrimą bei žmonių aistros kurti planus ir vizijas išnaudojimą. Juk dar žymusis novelistas Edgaras Po yra pastebėjęs, kad žmogaus gyvenimas laimės yra kupinas daugiausia dėl to, kad žmogus amžinai laukia, jog netrukus taps laimingas.
2. Keturių modernizacijų programos dvasia
Pasaulinės ekonomikos augimo ir struktūrinių pokyčių istorija – tai veiklaus liberalizmo, atvirumo ir laisvosios prekybos laikotarpių persipynimas su stagnacijos, protekcionizmo ir nacionalinių konfliktų laikotarpiais. Struktūriniai pokyčiai valstybėse provokuoja ekonominius konfliktus, todėl teoriniame lygmenyje imamasi naujų vidaus veiksnių analizės, pavyzdžiui, iškeliant interesų grupių faktorių. Dėl egzistuojančio tiesioginio ryšio tarp pramonės ir visos ekonomikos vystimosi, tarp ekonominio apsirūpinimo ir politinės autonomijos, tarp karinės galios ir nacionalinės nepriklausomybės visos šiuolaikinės valstybės siekia turėti modernią pramonę. Kinijos atvejį galima pagrįsti dar K. Marxo suformuluotu teiginiu, kad mažiau išsivysčiusios šalys siekia perimti pažangias technologijas iš valstybės hegemono arba kitų išsivysčiusių valstybių. Tai reiškia, kad prieš kelis dešimtmečius kelios pramoniniu požiūriu išsivysčiusios šalys menkai išsivysčiusiam kraštui, t.y. Kinijai, parodė jo paties viziją. Dabar Kinija jau naudojasi ypatingu pranašumu - ji gali peršokti atskiras ekonominio vystimosi stadijas, taip pralenkdama bet kurį pramoninį lyderį . Norėdama sukurti efektyvią masto ekonomiją ir gauti reikiamų užsienio valiutos išteklių bei pagrindinio kapitalo importui finansuoti, ji aktyviai skverbiasi į pasaulio rinkas, o veikdama sėkmingai ir turėdama mažesnio darbo užmokesčio struktūrą, gali ne tik konkuruoti, bet ir susilpninti ekonomiškai stiprių šalių pozicijas atskirose ekonomikos srityse.
Sutinkant su prielaida, kad kiekvienos naujos pramoninės valstybės iškilimo pasekmėms didžiausią įtaką daro pokyčių sparta ir santykinio pranašumo difuzijos laikas , verta prisiminti, kad Kinijos keturių modernizacijų programa vykdoma jau nuo 1978 m. Jos tikslu buvo deklaruojamas siekis sukurti šiuolaikišką, socialiai orientuotą rinkos ekonomiką ir supervalstybės statusą atitinkančią gynybos sistemą. Tuo metu pasaulyje daugėjo sunkumų dėl vis spartėjančių pranašumo pokyčių ir išorinių sukrėtimų. Staigiai keturgubai padidėjus energetinių išteklių kainoms, pasikeitė vartotojų poreikiai, o pirmaujančių pasaulio valstybių kapitalo fondai ėmė atrodyti atgyvenomis. Ekonomikos analitikai ir progresyvūs politikos lyderiai ėmė pastebėti, kad atsilikimas turi savų privalumų, jog pirmauti ne taip jau ir lengva, o tokioje situacijoje rinkos naujokai gali daug laimėti, taikydami agresyvią ir „neteisingą“ taktiką .
2.1. Infrastruktūrų bumas – naujasis ekonomikos multiplikatorius
2008 m. pasaulio statistikos duomenys rodo, kad vizijos, kurias menkai išsivysčiusioms valstybėms daug metų rodė industrializuoti kraštai, buvo suvoktos kaip realiai pasiekiamas tikslas – kalbama apie didžiausią kada nors pasaulio ūkyje buvusį investicijų į infrastruktūrą bumą besivystančiose šalyse. Pasak analitikų, jose per artimiausius 10 m. bus investuota apie 22 trilijonus JAV dol., vykdant automagistralių, geležinkelio, elektros perdavimo linijų tiesimo bei telekomunikacijų projektus. 43 proc. (apie 9,3 tril. JAV dol.) šių investicijų teks Kinijai . Tų pačių šaltinių duomenimis, pastaruosius penkerius metus infrastruktūros projektai Kinijoje vidutiniškai sudarė apie 12 proc. BVP, taigi per paskutinius 5 m. realios naudos šioje srityje sukurta tiek, kiek per visą XX a. Nors dauguma ekonomistų teoretikų pripažįsta, kad gera infrastruktūra visada buvo svarbiausia greito valstybių ekonominio augimo prielaida, tačiau yra nuomonių, kad valstybių išlaidavimas infrastruktūros projektams – tai ekonominio augimo pasekmė. Manoma, kad Kinijoje poreikis elektrai, būstui ir sanitariniam aptarnavimui, susisiekimo paslaugoms auga, praturtėjusiems „kaimiečiams“ vis aktyviau migruojant gyventi į miestus.
O didėjanti paklausa visada provokuoja investuoti į perspektyvias sritis. Modelį, nustatantį ateities investicijų į infrastruktūrą paklausos ir bendrojo ekonomikos, gyventojų skaičiaus bei urbanizacijos lygio koreliaciją, aktyviai propaguoja, pavyzdžiui, Goldman Sachs bankas. Jo specialistai paskaičiavo, kad jei santykinė dalis kinų, gyvenančių miestuose, padidėja 1 proc., tai, pavyzdžiui, suminis elektros galingumas vartotojams (angl. Demand for installed capacity) turi būti padidintas 1,8 proc. Kai pajamos 1 kinui (angl. Income per head) padidės 1 proc., paklausa elektros energijai šalyje išaugs 0,5 proc., oro linijų keleivių skaičius - 1,4 proc. ir t.t. Tokia logika leidžia prognozuoti, kad per artimiausią dešimtmetį suminis elektros galingumas Kinijos vartotojams turės būti padidintas 140 proc., kad keliaujančių lėktuvais skaičius išaugs iki 3,5 karto, (tai reiškia ir naujų oro uostų statybos bumą), o fiksuoto ryšio telefonijos vartotojų skaičius gali padidėti net 13 kartų. Kitaip tariant, šiandieninės Kinijos infrastruktūros plėtrą, kuri kartais vadinama ekonominio augimo prielaida, kartais – jo pasekme, teisinga būtų pavadinti moderniausiu ekonomikos multiplikatoriumi.
Pirma, investicijos į infrastruktūrą siūlo daugybę naujų darbo vietų automagistralių ir vietos kelių, geležinkelių ir telekomunikacijų tiesime. Antra, taip didinamos visuomenės pajamos bei skatinamas greitas vartojimas. Trečia, gerėjant susisiekimui, fermeriai iš atokių provincijų vis daugiau žaliavų pristatys į miestus, o perdirbėjai eksportuos daugiau savo produkcijos. Ketvirta, auganti statybinių medžiagų ir įrengimų paklausa išlaikys aukštas jų kainas, tuo pačiu palaikys ir aukštą kitų vartojimo prekių kainų lygį. Tai skatins plėsti gamybą pačioje Kinijoje arba importuoti papildomus gaminių kiekius, kas savo ruožtu toliau mažins Kinijos einamosios sąskaitos perteklių. Jei Kinijai pavyks išlikti valstybe su žemiausiais transportavimo kaštais, tai šalis ir toliau mėgausis augančiais užsienio prekybos ir bendraisiais ekonomikos rodikliais. Pasaulio banko skaičiavimu, investicijoms į Kinijos infrastruktūrą padidėjus 1 proc., tiek pat, tikėtina, didės ir šalies BVP.
Verslo sluoksniuose tikima, kad investicijos Kinijoje duoda gerą finansinę grąžą. Tą patvirtino JAV – Kinijos Verslo tarybos (angl. US-China Business Council) bei ES Prekybos rūmų (angl. EU Chamber of Commerce) atliktos investuotojų apklausos. Jų duomenimis, 83 proc. investuotojų į Kinijos ūkį 2007 m. gavo jų lūkesčius pateisinusį pelno dydį, o 2/3 respondentų nurodė, kad jis prilygo vidutiniškam jų kompanijos rodikliui – pelno norma buvo tokia pat, kaip ir kompanijos padaliniuose kitose valstybėse. 84 proc. apklaustųjų nurodė, kad Kinijoje buvo investuojama siekiant prioritetinių strateginių kompanijos tikslų: 46 proc. taip kūrėsi platformą eksportui į kitas Azijos rinkas, o 28 proc. – gaminiams eksporto forma sugrąžinti į JAV. 85 proc. apklaustų verslininkų nurodė, kad Kinijos padalinių pajamos 2007 m., lyginant su ankstesniais metais, smarkiai išaugo, o 61 proc. respondentų neabejoja, kad analogiško dydžio pajamas jų padaliniai Kinijoje generuos ir 2008-2010 metais . Taigi, belieka prisiminti fundamentalų racionaliųjų lūkesčių teorijos teiginį – būtent lūkesčiai ilguoju laikotarpiu veikia paklausą, savo ruožtu lemiančią gamybą. Pasikliaudami prielaida, kad rinkos dalyviai savo ateities lūkesčius formuoja geriausiu būdu pasinaudoję visa turima informacija, kartais netiesiogiai, tik vadovaudamiesi viešais ar privačiais ekspertų vertinimais, galime suprasti pasaulio ekonomikos raidos tyrinėtojų nuogąstavimus, jog Kinija iš regioninio konkurento virsta globaliu konkurentu. Didžiulio masto investavimo programa, kuriai yra subrendusi Kinijos ekonomika, gali įtraukti lig šiol laikytas fantastiškomis privataus kapitalo apimtis. O tai, prognozuotina, išjudins šalies vertybinių popierių rinką, ypač paklausą ilgos trukmės VVP, bei įteisins naujus investicijų reguliavimo pakeitimus.
2.2. Naujasis pasaulio finansų menedžeris
Pasaulio finansininku Kinija pradėta vadinti 2008 m., kad buvo susivokta, kad jos einamosios sąskaitos perviršis nuo 1-3 proc. šio dešimtmečio pradžioje padidėjo iki 9,5 proc. ir auga toliau, o kapitalo sąskaitos balansas eilę metų yra teigiamas ir vis didėja.
Nors oficialiose tarptautinių institucijų ataskaitose teigiama, kad verslo sąlygos Kinijoje tebėra gana sudėtingos, o kai kuriuose sektoriuose vykdoma protekcionistinė politika, šalies ūkis pritraukia vis daugiau tiesioginių užsienio investicijų (TUI, angl. Foreign Direct Investment Inflows). Pilnos nuosavybės užsienio kapitalo įmonės, manoma, yra pagrindinis TUI Kinijoje tikslas. Tokio tipo įmonės 2007 m. sudarė apie 78 proc. visų naujai įteisintų investicinių struktūrų. Nors bendras skaičius investicinių projektų, kuriuos buvo leista Kinijoje vykdyti 2007 m., lyginant su ankstesniais metais, nuo 41485 sumažėjo iki 37888, tačiau finansinio kapitalo jie pritraukė 13,8 proc. daugiau – absoliuti suma sudarė 82,66 mlrd. JAV dol. Todėl investicinės aplinkos apžvalgose teigiama, kad kaip ir ankstesniais metais, taip ir 2008 – 2010 m. Kinija turėtų išlikti viena iš 5 populiariausių pasaulio finansinio kapitalo judėjimo krypčių. Nors didžiausia užsienio kapitalo dalis 2007 m. teko Kinijos apdirbamajai pramonei (angl. manufacturing) – per 40 mlrd. JAV dol., o transporto, sandėliavimo, pašto, telekomunikacijų ir kitų infrastruktūros projektų vystymui teko tik apie 2 mlrd. JAV dol., tikėtina, kad 2008 m. statistikos rodikliai parodys ryškų pokytį pastarosios investavimo krypties naudai.
Tačiau vis ryškesni tampa požymiai, kad spekuliatyvaus kapitalo banga, Kinijoje susiformavusi 2008 m., bus žymiai didesnė, nei kada pasaulio ekonomikoje yra buvusi. Ligšiolinė rinkų pažinimo patirtis jau tampa per menka, bandant suvokti šio reiškinio priežastis ir galimas pasekmes. Kaip bedėliotų sumas iškiliausi pasaulio analitikai, jie negali paaiškinti, iš kur Kinijos vidaus rinkoje per penkis 2008 m. mėn. atsirado apie 214 mlrd. JAV dol. Didėjančiu šalies prekybos sąskaitos pertekliumi ir TUI paaiškinama tik apie 30 proc. susidariusio oficialaus užsienio valiutos prieaugio . Todėl vis populiaresnė tampa mintis, kad Kinijos finansų rinka niekuo nesiskiria nuo kitų besivystančių rinkų su prigimtiniu reiškiniu – „karštaisiais pinigais“. Pavyzdžiui, Michael Pettis iš Pekino Universiteto Guanghua verslo mokyklos teigia, kad tokių pinigų kiekis Kinijos ekonomikoje siekia apie 200 mlrd. JAV dol. Skaičių mokslininkas grindžia prielaida, kad daug užsienio kompanijų deklaruojamus TUI ir eksporto rodiklius perdeda, o į Kiniją patenkantys finansinio kapitalo srautai viršija investicijų poreikį, todėl „ir dirba kur nors kitur“ .
Statistikos žinynuose skelbiama, jog pagrindiniai investicijų į Kinijos ūkį šaltiniai jau kelerius metus išlieka tie patys – pagal apimčių dydį iš eilės rikiuojasi Hong Kongas, Britų Virdžinijos salos, Pietų Korėja, Japonija ir Singapūras. 2007 m. duomenimis, iš „stipriausio“ investuotojų dešimtuko, kuriam priklauso apie 87 proc. visų investicijų į Kinijos ūkį, iškrito vienintelė jame buvusi ES valstybė – Vokietija. Jos portfelio dydis sumažėjo 63,4 proc. – investicijas perėmė savininkai iš Mauricijaus, Vakarų Samoa, Kaimanų salų ir JAV. Situacija Kinijos rinkoje buvo pavadinta fenomenu, sukėlė susirūpinimą Kinijos valstybinėms Valiutų priežiūros administravimo (angl. State Administration of Foreign Exchange) bei Mokesčių administravimo (angl. State Administration of Taxation) institucijoms. Jų duomenimis, bent 2/3 TUI tampa pirmyn-atgal keliaujančiais pinigais (angl. round-tripping), kai įmonės ir atskiri asmenys dideles sumas perveda į „mokesčių rojų“ ir TUI pavidalu susigrąžina atgal į Kiniją . Ir, be abejonės, pasinaudoja verslo lengvatomis, kurių vis daugiau siūlo Kinijos vyriausybė.
2007 m. pasaulio finansų rinkos tyrinėtojų dėmesį atkreipė nauji „žaidėjai“ – KLR nepriklausomas turto fondas (angl. PRC’s sovereign wealth fund) ir Kinijos investuotojų korporacija (angl. CIC). Pastaroji įsigijo 3 mlrd. JAV dol. vertės Blackstone akcijų paketą, 9,9 proc. Morgan Stanley akcijų, už jas sumokėdama 5 mlrd. JAV dol. Skelbiama, kad per 2008 m. Kinijos investuotojai (angl. Outbound Foreign Direct Investment) įsigis turto užsienyje (angl. total outbound FDI) už 37 mlrd. JAV dol., kai 2007 m. ši suma sudarė 26 mlrd., 2006 m. – 21,2 mlrd. Nors Kinijos vyriausybės dalis sandoriuose nėra viešinama, manoma, kad ji sudaro apie 86 proc.
Tuo metu, kai galingos rinkos jėgos prekybos, pinigų ar užsienio investicijų pavidalais siekia peržengti tiek Kinijos, tiek kitų valstybių sienas, išvengti politinės ar ekonominės kontrolės ir integruoti įvairių valstybių visuomenes, valstybės biurokratijos interesai ir valstybės logika Kinijos ekonominių kovų arenoje išlaiko ypatingą statusą. Kaip prieš du dešimtmečius prognozavo Robertas Heilbroneris , konkuruojančiose valstybėse kapitalo kaupimą per vyriausybes visada bus stengiamasi paimti į savo rankas ir kontroliuoti, priversti tarnauti valstybėje numatytiems tikslams bei galingoms įtakos grupėms valstybės viduje, taip ir vyksta šiandieninėje Kinijos liaudies respublikoje.
2.3. Ekonominis nacionalizmas – kovos už didybę arena
Prieš ketvirtį amžiaus buvo prognozuojama, kad Azijos valstybių ekonominio šuolio galima tikėtis, kai jose bus patenkintos trys pagrindinės sąlygos. Pirma, turėtų susiformuoti stipri nacionalinė biurokratija, kuri nustatytų, kuo reikia užsiimti pirmiausia, kokie prekybiniai, investiciniai ir kitokie komerciniai susitarimai gali pasitarnauti nacionaliniams interesams ir tenkinti sąlygas, kuriomis šalies ekonomika sąveikautų su didesne pasauline ekonomika. Antra, turėtų būti daromos didžiulės investicijos į mokslą ir žmoniškąjį kapitalą. Trečia, šalyje turėtų būti leidžiama veikti rinkos dėsniams, o skirstant išteklius turi būti vadovaujamasi kainų faktoriumi . Pramonės vystimuisi palanki politika – tai bet kurios augančios valstybės karinės galios ir nacionalinio saugumo pamatas. Tačiau dėl rinkos ypatybės kaupti turtą ir sukurti jėgos santykius tarp nevienodos galios rinkos dalyvių atsiranda ekonominis nacionalizmas.
Kinijos ekonomikoje jau eilę metų nėra nuoseklaus požiūrio į užsienio kapitalo reikšmę valstybės ūkiui - palankumo ir priešiškumo nuostatos keičia viena kitą. Todėl pasaulio verslo sluoksniuose sudaromo problemų ir rūpesčių dešimtuko sąraše pastarasis Kinijos aspektas reitinguojamas kaip vienas svarbiausių. Kinijos ekonominės politikos formuotojai atvirai skelbia, kad užsienio kapitalą reikia priversti dirbti taip, kad jis skatintų vietines inovacijas (angl. Indigenous innovation). Investicijų „kokybės“ parametrai aptariami pagrindiniuose politiniuose šalies dokumentuose, pavyzdžiui, 11-ajame pažangių technologinių šakų vystymo penkmečio plane (angl. 11th Five-Year Plan for high-tech industries) ir 2007 m. gairėse užsienio investicijoms pritraukti (angl. 2007 Guidelines for Attracting Foreign Investment). Kinijos vyriausybė bando užtikrinti, kad kuo didesni finansiniai ištekliai būtų nukreipti į naujų ir modernių technologijų vystymą, todėl 2007 m. buvo paruošta ir įteisinta ypatingo politinio dokumento – Investavimo žinyno (angl. Catalogue Guiding Foreign Investment in Industry) – nauja redakcija. Dokumente aiškiai atskleidžiamos visos Kinijos vyriausybei priimtinos investavimo „vietos“ ir aprašomos paskatos, kurių galima tikėtis iš šalies vyriausybės, pasirinkus jos siūlomą veiklos sritį. Tačiau, kaip ir ankstesnėse analogiško dokumento redakcijose, šalies pramonės šakos tebėra skirstomos į 3 kategorijas – kur investicijos yra skatinamos, kur – ribojamos ir kur – draudžiamos. Į „varžomų“ kategoriją naujoje Žinyno redakcijoje pateko ir kelios papildomos veiklos rūšys – tai eksporto organizavimo veikla (angl. export-processing industries) ir daug energijos išteklių reikalaujančios chemijos pramonės, mašinų ir įrengimų gamybos bei žemės ūkio (angl. heavy or resource-intensive industries) sritys.
Tačiau didžiausią nerimą užsienio kapitalo valdytojams Kinijoje bei potencialiems investuotojams kelia naujasis Antimonopolizmo ir konkurencijos įstatymas (angl. Antitrust law), kuriuo nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. po 14 metų santykinio centralizmo ketinama reguliuoti ekonomiką. Kinijos teisės ekspertai, pristatydami ir komentuodami naująjį dokumentą, vadina jį „ekonomikos konstitucija“ ir teigia, kad pagaliau valstybėje centralizuotą planavimą ir valstybinę nuosavybę ims keisti rinkos santykiai . Pasak rengėjų, naujasis įstatymas atspindi dabartinės Kinijos vyriausybės tikėjimą, kad ekonomikos restruktūrizacija, prasidėjusi po Mao mirties, toliau gali būti tęsiama tik tuomet, kai šalies vidaus vartotojai turės galimybę naudotis konkurencijos teikiama nauda – žemomis produkcijos kainomis ir aukštesne kokybe. Gi nuo 2006 m. konkurenciją reguliuojantys ir vartotojus ginantys įstatymai (angl. the Anti-Unfair Competition Law, the Price Law, the Consumer Rights and Interest Protection Law), pasak valdžios atstovų, tapo panašūs į daugelyje valstybių egzistuojančius „bedančius“, skaidrumo stokojančius biurokratijos „žaislus“. Dominuojančios šalies kompanijos, esą, jau kurį laiką primeta valstybei savo kainų politiką ne tik strateginėse pramonės srityse – energetikoje, transporte, metalurgijoje – bet ir šalį aprūpinant maisto produktais, pavyzdžiui, nustato ryžių grūdų ar makaronų kainas tiek galutiniams vartotojams, tiek perdirbėjams.
Šių ir panašių vertinimų kontekste dauguma naujojo Antimonopolizmo ir konkurencijos įstatymo punktų skamba gana ciniškai. Pirma, nors įstatymo įsigaliojimo terminas buvo kelis kartus atidėtas, poįstatyminių aktų, aiškinančių atskirų nuostatų taikymo aplinkybes, įstatymo įsigaliojimo dieną nebuvo. Stebėtojai juokauja, kad naujojo įstatymo „skylės“ tiek didelės, kiek didelė yra pati Kinija . Pavyzdžiui, įstatymas numato sankcijas valstybės dalinai valdomoms monopolijoms tik tuo atveju, kai jų veikla kelia grėsmę ekonominiam ar nacionaliniam šalies saugumui, bet dauguma stambiųjų Kinijos kompanijų visada buvo ir išliks valstybinės. Antra, pasiremdama ES praktika, Kinijos vyriausybė naujuoju įstatymu suteikė teisę specialioms kontroliuojančioms institucijoms vertinti ir „laiminti“ kompanijų paraiškas apsijungti ar susilieti, jei tai vyksta Kinijos teritorijoje arba turi įtakos kitoms vietos įmonėms. „Palaiminimo“ verslininkai privalės laukti nuo 30 iki 180 dienų, pagrindiniai kriterijai palankiai išvadai – „technologinė pažanga“ arba „nacionalinės ekonomikos vystimas“ (angl. the progress of technology or national economic development). Akivaizdu, kad naujasis įstatymas yra orientuotas tik į užsienio kompanijas, kurios patirs daug papildomų kaštų, jei sutarusios su verslo savininkais kinais, bandys plėsti savo įtaką. Trečia, naujajame įstatyme nėra aptarta, kokiais kriterijais nustatoma, kad kompanija yra „dominuojanti“, todėl atskirais atvejais, neabejotina, kils neišvengiami konfliktai dėl intelektualinės nuosavybės teisių. Pavyzdžiui, Kinijos programinės įrangos ir farmacijos sektoriuose, kaip buvo teigiama lig šiol, dominuoja kelios užsienio kompanijos. Tiesioginis naujojo įstatymo taikymas leidžia jų veiklą apriboti, pavyzdžiui, atšaukiant ar suvaržant licenzijas konkrečios produkcijos gamybai, kuri, kaip taisyklė, būna susijusi su dideliais išankstiniais mokslinio-tiriamojo darbo kaštais, perkeliamais į produkcijos kainą ilguoju veiklos laikotarpiu. Ketvirta, kova dėl institucinių galių kontroliuoti naujojo įstatymo vykdymą, jau spėjo išryškinti esminę Kinijos ekonomikos problemą – nacionalinio lygio biurokratijos inerciją ir siekį turėti viršenybę prieš regionų biurokratus, kurie lig šiol buvo įgalioti reguliuoti vietos kompanijų, tarp jų ir užsienio kapitalo, veiklą. Įstatymo įsigaliojimo dieną dar nebuvo paskelbta, kokia institucija kontroliuos jo vykdymą šalyje. Pasaulio spaudoje prognozuojama, kad „didysis prizas“ bus padalintas trims institucijoms, kurios atstovauja tam tikras prekybos interesų grupes, visokeriopai remiamas valstybės kontroliuojamoje ekonomikoje.
Šie faktai provokuoja prielaidą, kad Kinijos nacionalinė biurokratija, pernelyg pasiduodama gynybinio ekonominio nacionalizmo diktatui ir siekdama neproporcingai didelės ekonominės naudos sau, gali prarasti pagrindinį ekonominio augimo protrūkio stimuliatorių – užsienio investicijas. Juolab, kad vis dažniau paskelbiama faktų, įrodančių, jog Kinijos ekonomika yra pernelyg sofistikuota, kad šalis stokoja savų idėjų, inovacijų ir technologijų – skolinamasi viskas nuo „galvos iki kojų“ (angl. technology, that is owed from bottom to top), nesukuriant pridedamosios vertės. Lig šiol ji konkuravo ne inovacijomis ir kokybe, o tik pigia darbo jėga: pavyzdžiui, jei 2003 m. Kinijoje surinkto televizoriaus kaštai sudarė vidutiniškai 73 JAV dol., tai Malaizijoje buvo dvigubai, o JAV – keturis kartus didesni. Tai rodo, kad laikotarpis, kurio Kinijai reikia, kad iš didelės pridedamosios vertės importuotojos taptų šalimi – eksportuotoja truks dar kelis dešimtmečius (angl. “The transition from net importer of technology-intensive goods to net exporter is likely to take many decades“).
3. Visuomenė, kur milijonas nėra reikšminis skaičius
Kinijos nūdienos fone ryškėja du požiūriai į valstybės galios, kartu ir ekonomikos augimo perspektyvą. Pirmasis vadovaujasi tradicinių rodiklių – BVP ir užsienio investicijų – pokyčio analize. Nuomonių ir prognozių laviną formuoja tarptautinės agentūros, akademinės institucijos, „protingos galvos“ (angl. Think-tanks), įvairių pakraipų leidiniai ir interneto svetainės. Nors visada primenama, kad Kinijos spauda ir informacija yra valstybės varžoma sritis, skelbiant faktus nurodoma į šalies vidaus, Hong Kongo ir Taivanio ekspertų publikacijas kinų kalba. Kitas požiūris remiasi retai viešinamų Kinijos memorandumų ir vidaus politikos dokumentų analize. Taip kyla nauja vertinimų ir debatų banga – dėmesys yra nukreiptas į Kinijos užsienio politiką ir socialinės atskirties problemas valstybėje. Vis dažniau yra kartojama mintis apie „dūstančią“ (angl. Breadth) ir „kurstančią“ (angl. Depth) Kinijos valdžią ir jos užsienio politiką, kylantį marksizmo ir Mao ideologinio paveldo lygį joje . Masačusetso Technologijos Instituto profesorius Yasheng Huang savo studijoje atkreipia dėmesį į kainą, kurią moka kinų tauta už galimybę vadintis fenomenu, ir teigia, kad į Kiniją reikia žiūrėti kaip į dvilypę valstybę . Viena pusė – tai urbanizuotą ir valstybės kontroliuojamą gyvenimą turinti tautos dalis, kita – rezonuojanti, nuo smulkaus verslo (angl. vibrant, entrepreneurial and rural) priklausanti kaimiška tautos dalis, kuri prasta gyvenimo kokybe, augančiais mokesčiais „finansuoja“ urbanizacijos augimą. Pasak Yasheng Huang, socialinė atskirtis ir skurdas Kinijos provincijoje nerodo tendencijų nykti. Tai patvirtina faktas, kad 2000-2005 metais, kai buvo masiškai uždaromos mokyklos ir ligoninės kaimo vietovėse, neraštingų suaugusių kinų skaičius padidėjo 30 milijonų.
Ligi šiol akademiniame lygmenyje nėra sutariama, kur glūdi atskirų valstybių ar visuomenės grupių skurdo priežastis. Visas žinomas teorijas bandoma skirstyti į tris grupes: pirmoji apima teiginius, kad vargstantieji tiesiog blogai dirba, ir tik efektyvi ekonomika gali juos išlaisvinti iš skurdo, antroji – kad vargšai neturi galios ir todėl yra išnaudojami, tad turi įgyti valstybinę valdžią, trečioji – kad jie yra patekę į ydingą skurdo ratą, kurį tik kažkas iš išorės gali nutraukti . Tačiau modernių tiesioginių komunikacijų laikais atkampiausiose Žemės vietose gyvenantiems žmonėms nesunku sužinoti apie kitų turtus ir privalumus, kuriuos teikia materialinė pažanga, ir skurdas nebėra priimamas kaip natūrali būsena. Kinijos situacija rodo, kad milijonų skurstančių žmonių viltys, kitaip lūkesčiai, pralenkia visuomenės galimybes paversti viltis tikrove, taigi, galima sakyti, tėra žmonių elgsenos dėsningumas , ir negali būti vadinami racionaliais. Tačiau Didžiųjų skaičių dėsnis, kai kalbame apie socialinės atskirties problemas ir galimą nepasitenkinimo bangos jėgą, tampa labai aktualus.
Iš kitos pusės, Kinijos politinio elito ideologijos dalimi jau seniai tapo siekis demonstruoti pasauliui visuomenės modernumą ir finansinį klestėjimą, socialinės atskirties problemas netiesiogiai ignoruojant2008 m. pirmoje pusėje Pekino Olimpinių žaidynių faktas buvo minimas prilyginant jį 1936 m. atvejui, kai olimpinės žaidynės įvyko nacistų valdytame Berlyne. Tačiau publikacijose, viešinančiose Kinijos valdžios atstovų ir atskirų gyventojų nuomones, buvo skelbiama, kad tokia analogija tėra dar vienas suirzusių vakarų priešų bandymas sumenkinti nenumaldomą Kinijos galios augimą (angl. Another petulant effort by Western foes to thwart China’s inexorable rise) .
Paprasti keliautojai, kuriuos tiesiog žavi šimtametės Kinijos religijos, kultūros bei medicinos tradicijos, pastebi paprastesnes, glaudžiau su tikrove susijusias „olimpines“ permainas . „Kažkur anapus“ atsidūrė milijonai žmonių, neturinčių tapatybės dokumentų, be išsilavinimo ir socialinių garantijų, kilusių iš skurdžių provincijų, darbo jėgos perpildytų kaimų nederlinguose kraštuose. Visi jie – 1949 m. pradėtos marazmatinės šeimos planavimo politikos rezultatas . Juos pakeitė 500 tūkst. besišypsančių paslaugių „savanorių“, valstybės mobilizuotų talkinti svečiams žaidynių metu.
Panašu, kad išsklaidytoji žmonių masė, kuri neoficialiais skaičiavimais siekia 200 mln., nepatenka į Kinijos vyriausybės skelbiamą „harmoningos visuomenės“ sukūrimo planą, kuris, žadama, bus įgyvendintas iki 2020 m. Pastarasis planas skirtas kitiems milijonams kinų – tiems, kurie vadovaudamiesi dvigubais standartais, liberaliosios vakarų demokratijos pasiekimus skelbia suklastotais (angl. as a sham), kaltina industrinių šalių verslininkus perkėlus į šalį taršius gamybos procesus, o dabar kėsinantis į „naujųjų“ kinų teisę mėgautis nuosavais automobiliais ir judėjimo laisve. Į harmoningos visuomenės kūrimo planus, be abejo, nepatenka tiek nacionalistinio pobūdžio, tiek ekonominių priežasčių išprovokuoti incidentai. Paskutiniai paskelbti duomenys apima tik devynis 2006 m. mėnesius ir teigia protesto akcijų ir incidentų skaičių sumažėjus 22 proc. lyginant su ankstesniais metais. Tačiau 2004 m. Kinijoje įvairių protesto akcijų ir incidentų buvo priskaičiuota per 74 tūkst., kai 1994 m. jų buvo tik 10 tūkst. Antivakarietiški nacionalizmo protrūkiai, į protestų akcijas įtraukiantys milijonus kinų šalies viduje ir už jos ribų, tampa savotiškai naudingais vyriausybei, kuri gali demonstruoti pasauliui, jog moka ir gali suvaldyti mases, ir nacionalinei biurokratijai, garsėjančiai korupcijos mastais ir ypatinga leidimų-draudimų sistema.
Tris dešimtmečius Kinijos vyriausybei pavyko išlaikyti savo galias, piešiant tautai ekonominės gerovės viziją. Milijonai kinų jau dabar mėgaujasi palankiomis aplinkybėmis susikurtu gyvenimo būdu, apie kokį jų tėvai net nesvajojo. Tačiau „naujųjų“ kinų protams reikia naujų inspiracijų, ir vyriausybė sukūrė naują strategiją – pažadėjo, kad jų šalis atgaus „teisingą“ vietą pasaulio ūkio centre. Deja, kaip rodo istorija, bet koks nacionalizmo eskalavimas dažniausiai atsigręžia priešu ir į šalių vyriausybes.
Vietoj apibendrinimo
Dabartinė KLR ekonominės, politinės ir kultūrinės-civilizacinės įtakos zona paneigia esminį politinės ekonomijos teiginį, kad nacionalinių valstybių ir politinių sienų pasaulyje yra neišvengiami konfliktai, kai kylančios valstybės bando įveikti egzistuojančius barjerus. Kinų tauta, aktyviai rodydama pasauliui, jog siekia atkurti teisingumo principą hierarchinėje visuomenėje ir susigrąžinti anksčiau turėtą galią regione bei pasaulyje, per savo nacionalinę ir regioninę biurokratiją nuosekliai realizuoja toli siekiančią viziją. Didžiulio masto investavimo programa, kuriai yra subrendusi Kinijos ekonomika, ir pasaulyje susidaręs finansinio kapitalo perteklius, kuris, kaip taisyklė, ieško vietų, kur gali pasiekti didžiausią ribinį pelningumą, atitinka kinų racionaliuosius lūkesčius. Suvokusi moderniausio ekonomikos multiplikatoriaus – infrastruktūros plėtros – galimybes, Kinijos nacionalinė biurokratija ir toliau galės naudotis užsienio investicijų privalumais, administraciniais ir politiniais sprendimais nukreipdama jas į sritis, kurios geriausiai tenkina jos pačios interesus. Kinijos vyriausybė galės sėkmingai valdyti milijardą viršijančios tautos protus ir darbo vaisius, efektyviai manipuliuodama kognityviniu disonansu aiškinama įvaizdžio instrumentų galia. Todėl visai tikėtina, kad Kinijai pavyks pasinaudoti didžiuliu „atsilikusios šalies“ pranašumu – galimybe peršokti atskiras ekonominio vystimosi stadijas ir taip pralenkti bet kurį pramoninį lyderį.
Tokią prielaidą provokuoja 2008 m. pasaulio finansinės krizės ištakų ir galimų pasekmių analizė: tampa aišku, kad reikia tikėtis milžiniškų skolų ir bankų nacionalizavimo, ilgalaikės recesijos tiek JAV, tiek Europos valstybėse, nes ketvirtį amžiaus šios valstybės suvartodavo žymiai daugiau, nei gamino ir nesuvaldė deficito problemų. Gi komunistinė Kinija „dirbo“ pelningai, taupė ir kaupė turtą. Dabartinė finansinė sumaištis atveria jai galimybę sukauptus pinigus sėkmingai investuoti Vakarų rinkose – pervesti savo dolerinius rezervus, pavyzdžiui, į JAV aktyvus, taip mažiausiai nekenčiant nuo pasaulinės gamybos mažėjimo, palaipsniui pakeisti pasaulio jėgų santykį ir taip perimti pasaulio galios estafetę. Tačiau prognozuojant nevalia ignoruoti ekonomikoje svarbaus žodžio „jeigu“... Pavyzdžiui, eksportuojamos prekės darys poveikį infliacijos pokyčiams visame pasaulyje, jeigu dėl įvairių administracinės kontrolės priemonių vidaus kainos ir darbo užmokestis Kinijoje augs žymiai lėčiau, nei visame pasaulyje. 2008 m. suaktyvėjęs vidaus paklausos augimas ir toliau įtakos Kinijos BVP augimą, jeigu lig šiol vis dar neaiškus pajamų pasiskirstymas nesustiprins ir taip ryškios socialinės įtampos šalyje. Pagrindinį ekonomikos augimo stimuliatorių – užsienio investicijas – Kinija išlaikys tik tuo atveju, jei ryškėjančio ekonominio nacionalizmo priemonėmis demonstruojamas nacionalinės biurokratijos siekis turėti viršenybę prieš regionų biurokratus ir tarnauti galingoms įtakos grupėms ims akivaizdžiai nykti.
Gilesnė skaičių ir faktų analizė, neabejotina, padėtų suformuluoti ir daugiau prielaidų bei hipotezių, leidžiančių suabejoti kylančia Kinijos ekonomikos galia. Pavyzdžiui, tai augantis gyventojų skaičius: jei 2040 m. Kinijos ekonomika pagal kai kuriuos rodiklius ir susilygins su JAV ekonomika, tai sukuriamos pajamos vienam gyventojui tesieks 1/4 - 1/3 amerikiečių lygio. Antra, tiek Vakarų Europos, tiek JAV ekonomikos jau yra „ligotos“, o plintantis užkratas neišvengiamai turėtų sumenkinti ir Kinijos ekonomikos rodiklius. Trečia, rimta ir aštrėjančia problema yra Kinijos visuomenės, deklaruojamo socializmo ir rinkos santykių nesuderinamumas, apie kurį kalba net šalies lyderiai . O dėl senkančių naftos išteklių pačioje Kinijos teritorijoje, spartaus industrializacijos, urbanizacijos, žmonių populiacijos augimo ir ekonominio vystimosi tempų, Kinijoje ir toliau aštrės energetinio saugumo problema. Juk gresiantys žaliavų tiekimo sutrikimai, staigus išteklių kainų pakilimas ne tik rimtai pažeistų Kinijos ekonomiką, bet dar paaštrintų socialines problemas ir išprovokuotų neramumus, galinčius susilpninti valdančiosios komunistų partijos įtaką.
2008 m. rugsėjis
Перевод - английский Dalia Šiukštienė*
General Jonas Zhemaitis Military Academy of Lithuania
China: Rational Expectations and Economic Nationalism
China’s transformation from the world’s economic periphery into its nucleus has been labeled as an example of either the horror of globalization or of its success. Enormous growth pace of the Chinese economic and political potential had become an important challenge to the status quo of the international system. The author of the article, having employed the basic statements of the political economy and official statistical data as well as institutional assessments, is developing he idea that China’s comeback to the world’s dynamic economy after a number of decades of autonomy has been determined by the ability of the country’s political and business elite to choose priorities so as to liberate the market forces, use the surplus of the world capital and its regular movement to the places where marginal profit is the highest, and, at the same time, expediently manipulate the Sino-centric attitudes of the nation. By materializing the vision shown by the industrial nations, China is able to utilize its great advantage – jump over separate stages of economic development and, thus, outmatch any industrial leader. However, it starts to be obvious that the national bureaucracy that is prone to yielding to the dictatorship of the defensive economic nationalism and is striving at unproportionally high benefits for itself may lose the main stimulant of the economic growth, i.e. foreign investment.
Introduction
“It is due to China that goods in European shops are cheaper, business costs are lower, European companies are more competitive, markets are larger for European exporters and interests are lower”, said happily Mr. Peter Mandelson, European Commission member responsible for trade when he was presenting the new document of EC – China strategic relationship on October 24, 2006. His report included statements that Europe is interested in supporting China in both, political and economic terms, so that it could successfully become a prosperous, stable and open country where the guiding principles are those of the state of justice and free market. A few years ago, Mr. Supachai Panitchpakdi, Director General of the WTO, said that China was the only economic example in history that could be named as the engine of the world economy, and that China itself was the source of inspiration for other developing states .
After the historic stagnation of mid-seventies, when China’s share of the world’s GDP was down to merely 8 per cent, China’s economy is again “coming on stage”: according to data of 2007, it is the fourth in the world after the US, Japan and Germany. To paraphrase the idea of Mr. Jean-Claude Trichet, President of the Bank of Europe, it demonstrates a rebirth of China’s power in reference to the fact that, back in 1820, China and India together were producing about one half of the world’s output .
However, China has been often nicknamed “a ravenous dragon” in the press during 2008. It has been accused of instigating a new wave of colonialism and of trying to leave the developed countries high and dry. While China‘s unstinting appetite for commodities is super, the International Energy Agency expects China‘s imports of oil to triple by 2030 creating such a bonanza for farmers, miners, oilmen and bankers that economic novelty phrases like „bull market“, „cyclical expansion“ or “supercycle” have become a part of their daily vocabulary.
As China’s dependence on non-renewable sources of energy increases together with its world leadership in the consumption of coal, steel and copper, with its needs for oil and electric power being only second after those of the USA, the leaders of industrial countries, including political leadership of China itself, become increasingly worried. A steep turn of the industrial structure towards basic industry means even bigger need for natural recourses and more dramatic consequences for the people of the world. The fact that China’s metallurgy consumes over 16 per cent of all the country’s energy (the basis of which is burning of coal) and all the households in the country consume only 10 per cent of it gives rise to fears of more acid clouds in the atmosphere and permanent smog for Chinese cities inhabitants. With the blessing of the government, the Chinese banks pay very low interest to their depositors and provide “cheap” loans to state enterprises. While the latter pay only symbolic land taxes and dividends, they are able to allocate more profit to industrial development and expansion of new production which, however, is as energy-intensive and environment-polluting as ever. It means, in fact, that the citizens of modern China – bank depositors and tax payers – subsidize their country’s basic industry which, unfortunately, is slowly but successfully poisoning themselves.
It would be unfair not to notice, amidst all the problems and threats, the ability of the country’s political and business elite to choose priorities so as to liberate the market forces and use all the possibilities that can be provided by trade, foreign investment and technological imports to those who seek speedy economic and industrial growth in state and private sectors. In other words, the political and economic phenomenon of China has proven that lagging behind implies certain benefits, and the market newcomers may gain a lot by applying aggressive and “incorrect” tactics.
The format of the article does not allow to embrace all the aspects and changes of the phenomenon within the international economic environment and its relationship with major players of the global system – the USA, EU or Russia that are being provoked by the growing power of China. Thus, the author restricts herself to the assumption that the macro-economic policy of the People’s Republic of China is the main arena which witnesses his political competition as well as strives at its major goal – to verify the projections of the XX-th century in our modern context (2008). Having experienced that most modern analysts seemingly get stuck in the level of theoretical options and go too deep into national self-respect by scrutinizing the reflections of sustainability of power balance and geo-political changes within the Chinese economic strategy, the author’s use of theoretical thoughts is sporadic and based on the information provided by The Economist (2008), which promotes the philosophy of free market economy, as well as on the data of surveys of international business organizations and statistics. The interpretation of modern facts is presented in three complementary chapters in search of correlation with two modern theoretical approaches. The first one – the aspect of rational expectations, the importance of which for economics has been acknowledged since Keynes used the notion of “real vitality” in his “General Theory” while explaining the fluctuations in investments. The second approach is the economic nationalism that emerges due to the market’s feature of accumulating wealth and creating power relationship among the countries of different economic strength. Such an approach of the analysis allows identifying two new opportunities for the development of the Chinese economy as well as two threats that may become obstacles in realizing the vision of the country as “the first among the equal”. The opportunities of the “new generation” lie in the utilization of the infrastructure factor as a possible economic multiplier, the “employment” of the world financial capital surplus in the area and in the stimulation of the Sino-centric attitudes of the nation promoting the increase of labor added value. The first threat is the inert bureaucracy at the national level and its strive to be above the regional bureaucrats manifest in the decisions of defensive economic nationalism by nature. He second one is the rising level of the communist and Maoist ideological heritage in internal politics and ideology, which induces anti-Western nationalism and existence of double standards in the minds of a billion-strong nation that is encouraged by the inspirations of a harmonious society but frustrated by social exclusion.
1. The Philosophy of Peaceful Rising and the Cognitive Dissonance in Modern Chinese Ideology
While little is known about the origin of and reasons for technological and other types of innovations, often it is being explained on the academic level that innovations have a strong tendency for accumulation with respect to time and location. Allegedly, they turn up at a certain time in the economies of certain countries. It depends only on relative effectiveness and relative advantage for the innovation centers to emerge or decline. It was Leon Trotsky who, in his research on the late stage of Russian industrialization, wrote about “the law of combined and uneven development”, when the states are destined to achieve best results in their technological advances if they promote the imports of foreign technologies and are able to accommodate these technologies with the traditional social models . The structural changes in the world economy of the end of the XX-th century have effectively destroyed the propositions of the political economy about less-developed states being unable to progress in an unreformed system of the world capitalism. China’s example forced authors on political economy subjects to distance themselves from the statements so popular a few decades ago that in the world of national states and political borders it was impossible to avoid conflicts when developing states or separate economy sectors tried to overcome existing barriers. Recently, another thought is more popular, which affirms that he Chinese nation has realized a long while ago how “a well-organized hierarchic state” should exist, and its strive to reestablish the principle of fairness provokes its goal to regain the former regional power and, thus, stimulates relevant actions .
New Strategy – to Be “the First Among the Equals”
One should recall that the path of autonomic development based on socialistic reforms was chosen by several countries 5 decades ago. They declared their willingness to participate as little as possible in what they called the capitalist economy of the hostile imperial world. Some advocates of the dependency theory also were proposing that way and supporting the choice of those states at a theoretical level. Some of the states – Cuba, Tanzania and China – have really achieved certain strategic goals of well-being and economic fairness.
However, as Chinese economic analysts say, the anticipated results in the social and economic sectors have not been in place for too long , and Mao Zedung’s program of “the Great Leap Forward” (1958 – 1961) collapsed when they distanced themselves from the Soviet Union. The rise of the Cultural Revolution destroyed the country’s scientific-technical base even further bringing down the entire economy. Decades were needed before Deng Xiaoping, who took over right after Mao’s death, started talking that no nation is able to develop “behind closed doors”, as it was isolation that brought China to poverty, backwardness and ignorance .
When attempts are made at the academic level to determine modern China’s place in the world system, its geo-political identity and foreign policy are often explained by the philosophy of regaining “the right place in the world” and by traditional Confucianism values – pride in their history, achievements of civilization, strive for universal and all-embracing harmony. Even Lithuanian political analysts pay attention to the frustration about the fact that China still is not the first country in the world when they discuss the propositions of the Chinese geopolitical identity researchers that ethnocentric rise of their state is a self-explanatory issue .
“The peaceful rising” concept of the Chinese foreign policy that came into being at the time of the so-called fourth generation of leaders, reflects the modern imperialistic ideology of China. According to different sources, this type of ideology is based on the objective of economic, military, social and cultural cooperation among the neighbouring states which should be mutually beneficial. That is why the role of China, or “Middle state” as Chinese themselves call it (Zhongguo in Chinese), in cooperation is not to control unambiguously but to be the state that is “the first among the equals”.
Analysts believe that the feeling of “historic injustice” that is deeply imbedded in the Chinese nation provokes expectations for the lost regional power . The main power of realization of such expectations is permanent stimulation of society’s dissatisfaction about the existing economic achievements. All social and economic tendencies can be assessed with the help of conceptual mathematical propositions, which makes it appropriate to employ the law of big numbers with respect to the Chinese economy and place any set of events into a clear chain. Thus, by way of careful interpretation and use of 1 per cent of 1.3 billion as an example, we can hypothetically assess the potential and influence of the expectations for “historic injustice correction” not only for the development of China but for the world system as a whole. Although the history of economy presents examples when people, companies or financial markets stakeholders, having lost the sense of reality, used to become overoptimistic or over pessimistic and their expectations were doomed, all known cases were related to technical-informational limitations. Modern communication technologies, e. g. the Internet, can provide unlimited possibilities for strengthening of individual bilateral relations and increase the possibilities for realization of those expectations.
Political forces in China demonstrate really smart manipulation with the Sino-centric attitudes of the nation and its traditional values in forming the zone of economic, political, and cultural-civilization influence. Five years ago, the Chinese were encouraged to be proud of their first space mission and its achievements that would help them catch up with the USA and Russia; in 2007 – that their compatriots were ready for a mission to the Moon; in 2008 – that they managed to organize the most lavish Olympic Games in history with unlimited budget and proved to the world that they were not only the largest but also the most sportive nation. For once, they managed to overcome the USA when the Chinese Olympic team received 100 Olympic awards and the largest number of gold medals, and the gold medalists were awarded by the government with the largest financial rewards – USD 1 million each.
China had always had many advantages of a strong state, lots of economic resources and comparatively large local market; however, it had not been able to fulfill the strategy of autonomous development. Obviously, after several decades of autonomy China has been able to come back to a dynamically developing global economy only with the help of the economic achievements of other countries – Western investment, modern technologies and free trade. Still, it is also obvious that China’s economic revival campaign has been based on the slogan impact that was enforced in the Mao era and can be explained by the cognitive dissonance.
Mao’s Image – an Instrument for Strengthening the Power of the State
According to those analyzing the China case, there was a single personality in its history, the Emperor Qin Shi Huang, who started to erect the Great Chinese Wall; by his popularity and influence on the decisions of a billion-strong nation he was comparable to the influence of Mao who died in 1976. Although the former leader’s ideological heritage impact on economic development is considered symbolic, Mao’s portraits on Chinese banknotes, travel bags and shopping baskets, brooches and pins, watches and other items on sale is emphatically important. The importance of innovation is being continuously reminded by Mao portraits and his slogans to the working and creative people of China (“Let a hundred flowers bloom”), together with permanent competition (“Fear no sacrifice”) and relentless self-criticism. As the researchers of the Mao phenomenon declare, he was able to avoid rallies and other events where he could have been criticized, and he used to make public speeches only when he had new plans and vision for the future. It is common to assess the economic achievements of China of those days as shabby, its economic policy as having no “carcass” and its leadership as “brainless”; however, every initiative or a declared innovation seemed to turn into a new centripetal force for the strengthening of the power of the state. The science of management would call this type of influence the impact of restructuring – the broader you disperse the actions and functions, the easier you can hide from responsibility, or if you can’t do anything right, do a lot (the broader the better).
Chinese economy started to recover after the end of the Mao era and with the introduction of the botched economic policies, and many other positive achievements are related to the name of Deng Xiaoping. The rhetoric of this leader of the country helped create the program of the four modernizations and draw the world’s attention to the modern socially-focused market economy and the defense system to match the status of a super-state; however, his portrait is not to be seen even on a low-value coin. Mao’s power is manifest in the unity of thousands of people in the critical situation of the aftermath of the earthquake of May 12, 2008 in the South-West Chinese province of Sichuan when the so-called “middle-class” representatives organized an “express train” made up of their private cars and taxis to drive the victims. The world press sarcastically commented later on that the Chinese Prime Minister, Wen Jiabao had “to hurry up in order not to be late for the stage and play a sobbing head of the salvage operations for five days”.
It was believed that the leaders of the Chinese economic policies will seek to preserve the impact of the Mao image, easily explainable by the cognitive dissonance, for as long as possible in order to manage the minds and work results of a billion people. That would mean successful manipulation by modern instruments of image support, which proved to be so powerful in China. The management science experts would label these instruments as popularizing of the resonant slogans, support for the “spicy” press image, promotion of the circle of the devoted congenial friends and exploitation of the human passion for the creation of plans and visions. As the famous novelist and poet Edgar Allen Poe noted, human life is full of happiness primarily because a man is continuously waiting to become happy soon.
2. The Spirit of the Four Modernizations
The history of the global economic growth and structural changes is an interlacing pattern of the periods of active liberalism, openness and free economy with the stages of stagnation, protectionism and national conflicts. Structural changes within countries provoke economic conflicts; consequently, on a theoretical level there is a tendency to be engaged in the analysis of new internal factors, e. g. by emphasizing the factor of interest groups. Due to the existing relationship between industry and the development of the economy as a whole, between economic independence and political autonomy, between military might and national independence all modern states seek to have modern industry. The Chinese case may be reasoned by a proposition formulated by K. Marx that less developed countries try to employ modern technologies of the dominating state or other developed countries. It means that a few decades ago several well-developed industrial countries showed China, a poorly-developed state, its own vision. Presently, China is using its special advantage – it is able to jump over a couple of economic development stages and overcome any of the economic leaders . In order to create an effective economy of scale and receive the needed resources of foreign exchange as well as the core capital base to finance its exports, it actively penetrates global markets. Its successful actions and the structure of lower wages allow China to be not just competitive but also to weaken the position of economically strong countries in separate economic areas.
If one agrees with the notion that the pace of change and the time of relative diffusion make the greatest impact on the development of a new industrial state , one should recall that the Chinese program of the four modernizations has been in progress since 1978. Its goal has been the declared strive at creating a modern and socially-focused market economy and the defense system to match the state of a superpower. At the time, there were increasingly more hardships in the world due to the increasing pace of the advantageous change and external shake-ups. When the prices of the energy resources suddenly jumped four-fold, the consumer needs changed and the capital funds of leading industrial nations seemed to be obsolete. Economic analysts and progressive political leaders started to note that backwardness has its own advantages, and it is not that easy to be among the leaders; in a situation like this, market newcomers may have the upper hand by adhering to aggressive and “incorrect” tactics
2.1. Infrastructural Boom – a New Economic Multiplier
The world statistics for 2008 show that the vision, which has been promoted by the industrialised states in the under-developed countries, has been perceived as a realistically achievable goal – the world’s largest ever boom of investment into infrustructure of the developing countries has been infer way. According to analysts, the developing countries will witness investments of about USD 22 trillion in the next 10 years for the projects of new highways, railroads, power supply lines and telecommunication. 43 per cent (about USD 9.3 trillion) of these investments will go for China . The same sources claim that infrastructural projects in China accounted for about 12 per cent of GDP during the last five years, which means that there has been as much real value created in China in those five years as in the whole XX-th century. Although most of the theoretical economists agree that good infrastructure has always been the most important prerequisite to a country’s fast economic growth, other opinions exist saying that a state’s overspending for infrastructural projects is a consequence of economic growth. It is believed that China’s needs for power, housing, sanitary and transportation services grow as better-off “villagers” migrate to cities.
The growing demand always provokes investment in promising areas. Goldman Sachs bank, for instance, has been actively promoting a model that identifies a correlation between the demand for infrastructural investment and the general level of economy, population and urbanization. He bank’s specialists have calculated that if a relative proportion of the urban Chinese people increases by 1 per cent, the demand for installed capacity increases by 1.8 per cent. If the income per capita in China increases by 1 per cent, the demand for power will increase by 0.5 per cent, the number of airline passengers will increase by 1.4 per cent, etc. This kind of logic evokes projections that the aggregate installed power capacity in China should be increased by 140 per cent in the next decade, the number of air-travelers will increase by 3.5 times (which means a boom in the construction of new airports), and the number of mobile phone users may increase by 13 times. In other words, the development of modern China’s infrastructure, which is sometimes called either the prerequisite or the consequence of the economic growth, can more correctly be called the most modern economic multiplier.
Firstly, the infrastructure investments offer huge number of jobs in the construction of new roads, railways and telecommunication facilities. Secondly, the income of the society is increased this way as well as fast consumption. Thirdly, as transportation improves, the farmers provide the cities with more raw materials from more remote areas, and the producers export more products. Finally, the growing demand for construction materials and equipment keeps their prices high and, at the same time, keeps the high price level of other consumer goods. All this will stimulate the production development in China itself and increase imports of additional amounts of goods, which, in its turn, will decrease the surplus of Chinese current account. If China manages to remain a country with the lowest transportation costs, the country will further enjoy growing indicators of its foreign trade and economy. According the calculations of the World Bank, as investment in China’s infrastructure increase by 1 per cent, the country’s GDP supposedly will increase by the same figure.
It is believed in the business circles that the investment in China yields good financial return. This has been confirmed by the investor surveys conducted by the US-China Business Council and the EU Chamber of Commerce. According to the surveys, 83 per cent of the investors in the China’s economy received the profit for 2007, which was in line with their expectations, and 23 per cent of the respondents pointed out that it was the same as the average figure for their company – the profit level was the same as in other foreign subsidiaries of the company. 84 per cent of the respondents pointed out that the Chinese investment was in line with the company’s priority strategic goals: 46 per cent were creating a platform for their exports to other Asian countries, and 28 per cent – for their goods to be exported back to the US. 85 per cent of the surveyed businessmen said that the income of their Chinese subsidiaries grew considerably in 2007 compared to the previous year, and 61 per cent of them had no doubt that similar income will be generated by their Chinese subsidiaries between 2008 and 2010 . Thus, we should recall a fundamental assumption of the rational expectations theory – in the long-term, it is the expectation that influences the demand, which consequently determines the production. Assuming that market players formulate their future expectations by using the available information in the best possible way, which sometimes is done indirectly by following public and private expert assessments, we can understand the misgivings of the world economic development researchers about China, a regional competitor, evolving into a global one. The investment program of a massive scale that Chinese economy is ripe for may absorb the volumes of private capital which have been considered beyond imagination so far. All this, as it is projected, will stir up the stock exchange of the country, especially as far as the demand for long-term state bonds are concerned, and legitimate the new changes of investment regulation.
2.2. The New Manager of the World Finance
China was started to be called the Financier of the World in 2008, when it was realized that the surplus of its current account increased from 1- 3 per cent in the beginning of this decade to 9.5 per cent and is increasing further on, and the capital account balance has been positive for a number of years and is growing further.
Although the official reports of international institutions assume that business conditions in China still remain rather complicated and that a protectionist policies are pursued in certain sectors, the country’s economy attract more and more foreign direct investment inflows. Fully-owned foreign capital companies, it is assumed, are the main target of the foreign direct investment (FDI). The companies of this kind accounted for 78 per cent of all newly legalized investment structures in 2007. Although the total number of investment projects that were approved in China in 2007 decreased from 41,485 to 37,888 compared to the previous year, they attracted 13.8 per cent more investment financing – the absolute amount accounted for USD 82.66 billion . Thus, the investment environment reports believe that, as in previous years, China will remain one of 5 most popular directions of the world capital movement. Despite the fact that the largest share of the foreign capital went to the Chinese manufacturing industry in 2007 – over USD 40 bill., while transport, storage, post, telecommunication and other infrastructure project development employed only about USD 2 bill., it is expected that statistical data for 2008 will show significant shift towards the latter investment area.
However, there are increasingly visible indications that the wave of speculative capital that established itself in China in 2008 will be much greater than ever before in the world’s economy. The present market knowledge experience becomes not sufficient enough in order to comprehend the reasons for this phenomenon and its possible consequences. Whichever way the best analysts of the world play with the funds, they are not able to explain where about USD 214 billion turned up from in the Chinese market during the five months of 2008. The country’s increasing trade surplus and DFI may explain just about 30 per cent of the official foreign exchange increment . Thus, the idea becomes increasingly popular that the Chinese financial market is not different from other developing markets with their original phenomenon – “hot money”. For instance, Michael Pettis of the Guanghua Business School of Beijing University believes that the amount of such funds in the Chinese economy reaches about USD 200 bill. The scientist‘s number is based on the assumption that many of the foreign companies overstate the declared indicators of export and DFI, and the financial capital flow to China is above the investment needs, so “it works somewhere else” .
The statistical directories declare that that the main sources of the investment in China’s economy have remained the same in the last several years – in accordance with the investment amounts, the top of the list includes Hong Kong, the British Virgin Islands, South Korea, Japan and Singapore. The data of 2007 show that the top ten investor countries that comprise about 87 per cent of all investments in China lost the only EU country on the list – Germany. Its portfolio decreased by 63.4 per cent – the investment was taken over by the investors from Mauritius, West Samoa, the Cayman Islands and the USA. The situation in the Chinese market was called a phenomenon, and raised concern for the Chinese State Administration of Foreign Exchange and the State Administration of Taxation. According to their information, at least 2/3 of the DFI become round-tripping when companies and private persons transfer huge amounts of money to “tax havens” and return to China in the form of DFI . At that, they surely use the benefits increasingly offered by the Chinese government.
In 2007, new players drew the world financial analysts’ attention – PRC’s Sovereign Wealth Fund and the Chinese Investor Corporation (CIC). The latter acquired Blackstone share package worth USD 3 bill. and 9.9 per cent of Morgan Stanley shares worth USD 5 bill. It has been announced that during 2008, the Chinese outbound foreign direct investment will account for USD 37 bill. Of total outbound FDI, when respective amount was USD 26 bill. in 2007, and USD 21.2 bill. in 2006. Although the share of the Chinese government in the deals is not made public, it is believed to comprise about 86 per cent .
At the time when powerful market forces strive at crossing the Chinese and other countries’ borders in the form of trade, funds and foreign investment, avoid political and economic control and integrate societies of different countries, the state bureaucracy interests and state logic enjoy a special status in the arena of the Chinese economic struggle. Like Robert Heilbroner predicted two decades ago, the willingness will always remain in the competing states to retain and control the capital accumulation in the hands of the governments and to make it work for the goals projected by the state and for the benefits of powerful influential groups within the state; this is what takes place today in the People’s Republic of China.
2.3. Economic Nationalism – Arena of Fight for Greatness
It was projected a quarter of a century ago that as economic leap of Asian countries can be expected when three major conditions will be met in the region. First, a strong national bureaucracy should be formed that would establish what things have to be done first, what kind of trade, investment and other commercial agreements can serve the national interests and meet the conditions that help the national economies interact with the larger world economy. Second, huge investments need to be done in science and human capital. Third, a country should embrace market laws, and the distribution of resources should be based on the price factor . A policy favorable to industrial development is the basis for the national security and military power of any developing state. However, economic nationalism emerges due to the market feature of accumulating wealth and creating power relationship among the market players of different strength.
There has been no consistent approach to the importance of foreign capital for the state’s economy in the Chinese economy – the favorable approach and one of animosity are interchangeable. Thus, the world’s business top-ten list of problems and concerns gives a very high rating to the latter aspect of China. The leaders of the Chinese economic policy openly declare that they need to make foreign capital work in the way that it promotes indigenous innovation. The “quality” parameters of the innovations are being discussed in major national political documents, e. g. in the 11-th five-year plan of the development of high-tech industries and the 2007 Guidelines for attracting foreign investment. The Chinese government tries to ensure that more financial resources would be directed to the development of new and modern technologies, that is why 2007 saw the preparation and approval of new edition of a special political document, the Catalogue Guiding Foreign Investment in Industry. The document clearly shows all the investment “places” acceptable to the Chinese government and describes the benefits expected from the country’s government once a proposed business area is chosen. However, as in older editions of the document, the country’s industries are divided into three categories: where the investment is promoted, where it is restricted and where prohibited. The new edition’s “restricted” category included a few additional businesses – export-processing industries and heavy or rescue intensive areas like chemical, machine and equipment as well as agricultural industries.
Nevertheless, the main concern of foreign capital managers and potential investors in China is the new Antitrust Law which, after 14 years of comparative centralism, is supposed to regulate the economy since August 1, 2008. In their presentation of and the comments on the new document, the Chinese legal experts call it “the constitution of the economy” and declare that, finally, the state centralized policy and state ownership will be substituted with the market relations . According to the authors, the new law reflects the belief of the government of modern China that economic restructuring, which was started after Mao’s death, can be continued further only when the local consumers are able to use the benefits of competition – low product prices and higher quality. The government officials say that since 2006, the Anti-Unfair Competition Law, the Price Law and the Consumer Rights and Interest Protection Law have become similar to the laws in many countries which are “toothless”, non-transparent “toys” in the hands of the bureaucracy. They say that the dominant companies of the country impose their price policies on the state not only in strategic industries – energy, transport and metallurgy – but also in providing food products to the country, e. g. in setting the prices for rice, grain and noodles to the consumers and processors alike.
In the context of these and similar assessments, many of the provisions in the new Antitrust Law sound rather cynical. Firstly, though the validation date of the Law was postponed several times, there were no by-laws in place on the day of its validity to explain the implementation circumstances of separate provisions. Analysts are joking that the “holes” in the Law are as big that China itself . For instance, the Law establishes sanctions for the monopolies partly owned by the state only when their business presents a threat to economic or national security of the country, but most of the large Chinese companies have always been and will remain to be state-owned. Secondly, on the basis of the EU practices, the Chinese government has given the right by this Law to special controlling institutions to evaluate and bless the companies’ applications for mergers or acquisitions if it happens on the Chinese territory or has an impact on other local companies. The businessmen will have to wait for the “blessing” from 30 to 180 days; the main criteria for a favorable decision – “the progress of technology” or “national economic development”. It is obvious that the new Law is directed solely at foreign companies that will incur a lot of additional costs if they try to expand their business influence in agreement with the Chinese business owners. Thirdly, the new Law does not give the description of the criteria that would determine that a company is “dominant; that is the reason why in separate cases there will be inevitable conflicts about intellectual property rights. E. g., in the Chinese sectors of software and pharmacy, as it was declared before, several foreign companies are dominant. Direct implementation of the new Law provides for the possibility of restricting their business, e. g. by revoking or restricting their licenses for the production of particular items that, as a rule, is usually related to large initial costs of R
More
Less
Образование в области перевода
Other - Vilnius University, Moscow State University
Стаж
Переводческий стаж, лет: 46. Дата регистрации на ProZ.com: Jul 2009.
английский => литовский (Vilnius University, Lithuania) литовский => английский (Vilnius University, Lithuania) русский => английский (Moscow State University) английский => русский (Moscor State University)
Членство в ассоциациях
N/A
Программное обеспечение
Adobe Acrobat, Adobe Photoshop, Microsoft Excel, Microsoft Word, Powerpoint, Trados Studio
I am a 59-year-old freelance interpreter/translator. I graduated from English department of Vilnius University in 1978 and worked as a teacher of English at the University until 1990, when I started my translation/interpretation job for the Lithuania's Prime Minister's Office. Later, I worked for a number of joint ventures, foreign companies and two large Lithuanian banks as a foreign relations manager, marketing director, and a PR officer. All of my jobs included translation/interpretation responsibilities, both in Lithuania and abroad (the USA, Denmark, Norway, Sweden, Switzerland, the Netherlands, Latvia, Estonia, Poland, etc.).
Since 2002, I have been freelancing in the field of professional translation/interpretation and doing some teaching of English at a couple of private schools and to individual students.
My scope of translated material includes thousands of pages of documents, contracts, lectures, articles, etc. in the fields of political science, education, economics, construction, project management, IT, etc. My interpretations, both simultaneous and consecutive, embrace international conferences, seminars, business meetings, and negotiations in the areas of business management, social security, national minority policies, EU support programs, investment, policy making, politics, banking, etc.
This user has reported completing projects in the following job categories, language pairs, and fields.
Project History Summary
Total projects
1
With client feedback
0
Corroborated
0
0 positive (0 entries)
positive
0
neutral
0
negative
0
Job type
Translation
1
Language pairs
литовский => английский
1
Specialty fields
Экономика
1
Other fields
Ключевые слова English, Russian, Lithuanian, translations, interpretations, simultaneous, consecutive, business, banking, economics. See more.English, Russian, Lithuanian, translations, interpretations, simultaneous, consecutive, business, banking, economics, communication, EU projects, . See less.